Archeologai dabar darbuojasi ne vien kastuvais, ne vien sausumoje, bet ir giliai po vandeniu. Tokių entuziastų daugėja ir Lietuvoje.

Nuo seno žmones viliojo nelengvai pasiekiamas povandeninis pasaulis. Legenda sako, kad didysis pasaulio užkariautojas Aleksandras Makedonietis IV amžiuje prieš mūsų erą pats didelėje stiklinėje statinėje buvo paniręs į jūrą pasižvalgyti. Vienas seniausių patikimų varpo formos nardymo aparatų buvo sukurtas dar XVI amžiuje. Oras į jį patekdavo per žarną. Toks nardymo varpas 1664 metais iš nuskendusio švedų laivo "Vasa" padėjo iškelti patrankas. Nardymo varpais dar ir dabar naudojasi uostų įrengėjai ir gelbėtojai.

1837 metais Augustas Zybe sukūrė naro kostiumą su metaliniu šalmu, bet jis tinka povandeniniams darbams tik iki 60 metro gylio. Labai patogų nardymo aparatą - akvalangą - 1943 metais sukonstravo prancūzai Jacques'as-Yves'as Cousteau ir Emile'is Gagnan.

Profesorių sunku rasti sausumoje

Akvalangas atvėrė puikias galimybės povandeninei archeologijai. Gausėja jos entuziastų ir Lietuvoje. Tarp jų bene pats aktyviausias - istorikas ir archeologas, habilituotas mokslų daktaras profesorius Vladas Žulkus. Vasarą jį sunku rasti ne tik namuose Palangoje, bet ir apskritai sausumoje. Vietoj oficialios eilutės ar Klaipėdos universiteto rektoriaus togos profesorius daug mieliau užsitempia naro kostiumą ir, jeigu tik leidžia oras, dingsta po vandeniu.

Vieną karštą rugpjūčio dieną profesorius pakvietė išplaukti į Baltijos jūrą ir iš arčiau pamatyti, kaip vyksta pasirinktų objektų tyrinėjimai. Į kapitono Algimanto Žemailos vairuojamą motorlaivį "Puta" buvo rūpestingai sukrauta keturių narų darbui reikalinga manta. Vos išplaukę, ties jūros vartais sutikome kitą Klaipėdos universitetui priklausantį laivą - dvistiebį burlaivį "Brabander", grįžtantį iš poros mėnesių trukusios ekspedicijos.

Paplaukę pusantros valandos pasiekėme pirmąją tyrimų vietą. Profesorius užsiminė, kad žemėlapy jau pažymėta keliasdešimt vietų, kur Baltijos jūroje tūno nuskendę laivai arba kiti objektai, kaip spėjama, turintys tam tikros kultūrinės vertės.

Būtina žinoti iš anksto

Nuo 2000-ųjų sudarinėjamas ir Baltijos jūroje "Nuskendusių laivų registras". Laivų ieškoma su sonaru ir echolotu, koordinates nustatyti padeda GPS� (Global Positioning System - Visuotinė vietos nustatymo sistema). Taip pat tikrinamos jūrlapiuose pažymėtos galimos laivų skendimo vietos ir žvejų pateikiamos koordinatės. Juk užtenka nepataikyti vos keletą metrų ir neskaidriame vandenyje, smėlyje ar dumble nebeįmanoma surasti reikiamo objekto. Todėl būtina žinoti iš anksto, kur tiksliai jis guli. Kai surandamas povandeninis objektas, pirmiausia patikslinamos jo koordinatės, padaroma sonarinė ar echolotinė nuotrauka, nustatomas objekto dydis ir gylis, kuriame jis glūdi. Tuomet atliekami žvalgomieji nėrimai.

Baltijos pajūryje yra kelios vietos, kuriose dažnai žūdavo laivai. Viena jų - prie Olandų kepurės. Tai dar atsitraukiančio ledyno suformuotas moreninis kūgis, per 24 metrus iškilęs virš jūros. Ant jo senovėje vietiniai plėšikai degindavę laužus, kurių liepsna tartum švyturys priviliodavo prieglobsčio ieškančius laivus. Tačiau laivai, tamsoje užplaukę ant pakrantės akmenų arba smėlio, suduždavo, o atvykėliai būdavo žiauriai apiplėšiami, nužudomi.

Ne vien plėšikai kalti

"Laivai dažniausiai duždavo netoli uostų, - pasakojo V.Žulkus. - O nukentėdavo toli gražu ne vien nuo plėšikų. Jeigu kildavo didesnė audra, pataikyti į siaurokus uosto vartus būdavo itin keblu. Dėl to, kaip ir dabar, nuleidę inkarus laivai dažnai laukdavo reide, kol nurims bangos. Buriniai laivai laikydavosi prieš vėją ir, jeigu per audrą nutrūkdavo inkarai, neišvengiamai žūdavo."

Kita lemtinga laivų žūties priežastis - kapitonų nepatyrimas arba neapsižiūrėjimas. Sunku buvo atsilaikyti prieš netikėtą škvalą. Pavyzdžiui, 1518 metais staigiai kilus uraganui pakrantėje tarp Piluvos ir Liepojos nuskendo 14 laivų.

Be to, nuolat vykdavo karai. Priešo laivai mėgindavo blokuoti uostus. Tokius blokuotojus priešininkai gaudydavo jūroje, tempdavo į uostą, atimdavo krovinį, nuskandindavo.

Legendos ir moksliniai tyrimai

Pasakojimai apie skenduolius laivus keliauja iš lūpų į lūpas, tampa legendomis, o istorinių faktų paieška ir analizė yra kruopštus mokslininkų darbas. "Nuskendusių laivų registre" pirmu numeriu pažymėtas medinis laivas sudužo užplaukęs ant smėlio seklumos, žuvo keturi žmonės. Po medienos dendrochronologinių tyrimų nustatyta, jog šis prie Šventosios krantų aptiktas laivas buvo statytas 1698 ar 1699 metais, kaip manoma, Gdanske. Beje, tai pirmasis laivas, kurį prieš 30 metų atrado Klaipėdos jūrų muziejaus specialistai. Nuo tada prasidėjo profesionalios nuskendusių laivų paieškos Lietuvoje.

Skęsta ne tik laivai

Pasak V.Žulkaus, nuskęsti gali ne tik laivai, bet ir krantai. "Jūrų geologai ir anksčiau žinojo, kiek kokiu metu jūra nuslūgsta. Ties Juodkrante maždaug 27 metrų gylyje aptikome po vandeniu išlikusius pušų kelmus - 11 tūkst. metų senumo reliktinio miško liekanas. O ties Melnrage maždaug keturiolikos metrų gylyje radome maždaug prieš 9 tūkst. metų augusių medžių kelmų, - pasakojo pašnekovas. - Kai kurie dabartiniai povandeniniai landšaftai anksčiau galėjo būti kultūriniai, žmogaus rankų paliesti. Kai jūros vanduo ne per metus, ne per dešimt, o per tūkstančius metų pakilo, dalis pakrantės atsidūrė po vandeniu. Tad visai natūralu, kad tame "dugne" žmonių gyventa."

Paklausus, kokios informacijos tikisi iš savo radinių, archeologas pasakojo: "Tas reliktinis miškas, moksliniu požiūriu, mums galbūt svarbesnis nei rastas nuskendęs laivas. Prieš septynerius metus aptikom pirmuosius kelmus: prie jų nardėm, fotografavom. Sužinojom, kad radiniai maždaug 10 tūkst. metų senumo. Šiemet visas šis plotas (14 kvadratinių kilometrų) išžvalgytas sonaru. Žvalgytasi, kur dar gali būti likę tokių kelmų. Šiandien panėrėm dar kitoj vietoj pagal sonaro duomenis ir vėl radom net keturias vietas, kur esama medžių šaknų, kamienų. Radom durpių sluoksnį, kuris labai daug informacijos teikia."

Iškelti pavyzdžiai paruošti datavimui. Tikimasi dar patikslinti radinių amžių. "Durpės duoda labai daug informacijos apie to meto augaliją, ypač tiriant žiedadulkes, - sakė profesorius. - Tikimės kažko naujo."

Tiltelis ežero dugne

Archeologas V.Žulkus dairosi ne tik jūroje, bet ir ežeruose, upėse. "Malonu prisiminti bendrą darbą su kolegomis iš Lenkijos Torūnės universiteto. Su jais tyrinėjome senovinį, po vandeniu atsidūrusį tiltą Platelių ežere, - prisiminė jis. - Prieš dirbdami su lenkais mes tą tiltą jau anksčiau buvom apžiūrėję, pamatavę. Jis nuskendęs nuo 4 iki 11 metrų gylyje. Torūnės universiteto atstovai specializuojasi dirbti ežeruose ir daug ko mus išmokė. O tas tiltas buvo pastatytas XVI amžiuje ir jungė Šventorkalnį ten, kur būta senosios gyvenvietės, su pilies sala, kur stūksojo, kaip manoma, karalienės Bonos rezidencinė pilis."

Lietuviai povandeninės archeologijos specialistai porą metų yra dirbę su Stokholmo karališkojo technologijos instituto tyrinėtojais. "Jie atplaukdavo specialiu, puikia tyrimų technika aprūpintu laivu, ir mes trejetą savaičių turėdavom galimybę su jais vykdyti savo tyrinėjimų programą. Svečiai dirbo mums nemokamai, - džiaugėsi pašnekovas. - Taip pat bendradarbiaujame su kolegomis iš Vokietijos."

Kuo pavojingas gylis

Kai besišnekučiuodami priplaukėme pirmą numatytą tyrinėjimų sektorių, pirmiausia reikėjo tiksliai numesti inkarą su prie lyno pritvirtintu oranžiniu balionu, pagal kurį turės leistis narai. Pirmajai porai - Mindaugui ir Nerijui - V.Žulkus išdėstė, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį: "Mes čia jau buvom. Paėjom tiesiai, radom stiebo nuolaužų, vėliau pasukom į kairę ir radom, kad laivo korpusas eina smėlin. Korpuso bortą matėm iškilusį iki pusės metro - ne daugiau. Mūsų tikslas - susirasti stiebą. Jų turėjo būti du. Jeigu vienas yra išlikęs, tą stiebą radę galėtume orientuotis toliau - kur priekis, kur galas. Ant to stiebo yra išlikęs metalinis apkaustas. Prie tos detalės buvo tvirtinamas gikas (įstrižas skersinis, pritaisytas prie stiebo burės). Ta detalė mums rodo kryptį į laivo galą. Jeigu rasit tą stiebą, palikit prie jo paieškos virvę."

Po to narai gavo kariškus tikslius patyrusio nardymo instruktoriaus Valerijaus Krisikaičio techninius nurodymus. Ypač svarbu stebėti oro kiekį. Kad naro neslėgtų, akvalange oro slėgis turi būti toks pat, kaip ir aplinkinio vandens. Iki 10 metrų gylio vandens slėgis lygus atmosferos slėgiui. Giliau slėgis kas 10 metrų didėja viena atmosfera. Kai oru kvėpuojama esant dideliam slėgiui, kraujyje ir kūno audiniuose labai padaugėja azoto. Jei slėgis sumažėja per staigiai, ištirpęs azotas organizme vėl gali virsti dujomis. Tai sukelia kesoninę (dekompresijos) ligą. Kraujagyslėse susidaro burbuliukų, trikdančių kraujo apytaką. Vengdami kesoninės ligos, narai kyla į paviršių ne iš karto, o sustodami tam tikrame gylyje. Didžiausias gylis, į kurį 1968 metais jūroje buvo paniręs žmogus su akvalangu, - 133 metrai.

Surado ieškomą stiebą

Vienas paskui kitą gelmėn paniro Nerijus ir Mindaugas. Jų teko laukti ilgas devyniolika minučių, kol pagaliau prie raudonojo plūduro suburbuliavo vanduo. Vos nusiėmę akiniuotas kaukes vaikinai tiksliai papasakojo, ką pavyko pamatyti 37 metrų gelmėje. Narai džiaugėsi, kad šįkart viskas matėsi puikiai: rado denį, o stiebo liekanos gulėjo viena šalia kitos. Po vandeniu narai rado ir metalinę detalę. Tada drauge su Valerijum nėrė ir pats profesorius, viską patikrino, patikslino. Išnirusi vyresniųjų nardytojų pora pagyrė jaunimą gerai padirbėjus, bet vis tiek dar nepakako detalių, kad būtų galima nustatyti laivo dydį, amžių, žūties aplinkybes. Po to "Puta" per pusvalandį pasiekė kitą paieškų vietą.

Iš jūros - į Paryžių

V.Žulkaus svajonė - jūroje ties Palanga įkurti unikalų po vandeniu eksponuojamų laivų-skenduolių muziejų, kuriame nardydami turistai galėtų pamatyti net XVI amžiuje nuskendusius laivus. V.Žulkus teigė puikiai įsivaizduojantis būsimąjį laivų parką - vienoje vietoje surinkti jie atrodytų įspūdingai. Be to, taip būtų apsaugoti senoviniai radiniai, į kuriuos vis dar kėsinasi vadinamieji juodieji archeologai arba tiesiog vagys su akvalangais.

Paryžiuje pernai vykusiame UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos šalių narių susitikime Klaipėdos universiteto rektorius profesorius V.Žulkus išrinktas į šios konvencijos Mokslinį ir techninį patariamąjį komitetą. Šis dvylikos narių komitetas patarinėja šalims narėms moksliniais ir techniniais Konvencijos įgyvendinimo klausimais. UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija priimta 2001 metais, o pernai ji įsigaliojo. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2006-aisiais. 

Šaltinis: Lietuvos žinios