Eugenija Valienė

Neseniai pasirodžiusią Anglijoje gyvenančio Andriaus Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ (išleido „Baltos lankos“, 2009) su didžiausiu ūpu išpirko krizės prispausti lietuviai.

Paklausite, kas joje tokio, kad lietuvaičiai nepagailėjo 26 litų ir prireikė pakartotinio knygos leidimo? Ogi ši knyga – svečioje šalyje gyvenančio A. Užkalnio empirinis pasakojimas, papildytas replikomis, ironija ir tam tikra prasme patyčiomis iš savo tautiečių.

Pastarasis teiginys – ne iš piršto laužtas, nes skaitant knygą kyla įspūdis, kad lietuviai yra visiški obskurantai, net savo kalba nesugebantys kalbėti, jų siekiai – primityvūs, o mentalitetas – apgailėtinas. Visa tai akivaizdu A. Užkalnio knygoje. „Taigi lietuviai skrisdavo į Hytrou – o čia laukdavo imigracijos kontrolė (dažnai mūsų keliautojų „muitininkais“ vadinama; tai taip pat neteisinga kaip batsiuvį vadinti virėju; niekada nepavargsiu aiškinti, kad muitininkai tikrina krepšius, o imigracijos pareigūnai – žmones, prisimink tai, skaitytojau, ir tu)“, – teigiama knygoje. A. Užkalnio knyga, jo paties žodžiais tariant, yra skirta „lietuviui – tam tikrajam vidutiniam lietuviui, sapnuojančiam krepšinį, nemylinčiam kelių policijos ir nemėgstančiam nieko labiau už poilsį su alumi ir kepta mėsa prie ežero“.

Reikėtų  pastebėti, jog knygos autorius iš Lietuvos yra išvykęs 1995 m. ir nuo to laiko gyvena Jungtinėje Karalystėje, tad jo žinias apie vidutinį lietuvį kai kuriais atvejais galima laikyti pasenusiomis. Jei negyveni šalyje, apie kurią rašai, nebeužčiuopi kasdienio gyvenimo pulso, esamos žinios tampa archyvinės, užstrigusios tame laike, kai atsisveikinai su gimtąja šalimi (tai bendra visiems emigrantams). Todėl ir kritika daugeliu atveju yra nepamatuota, beprasmė (pvz., skaitytojui aiškinama, kas yra minibaras, emigranto ir imigranto definicijų skirtumai), o tekste vyrauja familiarus tonas.

Kartais atrodo, jog knygos pretenzija yra panėšėti į psichologinę studiją („Daug svarbiau ne faktų ir datų prisirinkti, bet atsekti, kodėl yra taip, kaip yra, kokios to priežastys, kaip žmonės tampa tokie, kokius juos matome šiandien, ir kas sukuria jų papročius.“), kurioje gretinami objektai yra netolygūs, pvz., teigiami ir neigiami anglų mentaliteto ypatumai yra suvokiami kaip nekintanti duotybė, stengiamasi kažkiek giliau atskleisti jų būdo, elgesio priežastingumą. Lietuviai šioje nelygioje kovoje yra sutriuškinami saviškio A. Užkalnio (bent taip galima manyti apie autoriaus etninę priklausomybę, nes knygoje jis neretai viską mato anglo akimis, kalba iš jų pozicijos, o postringavimas lietuvio lūpomis yra apsimestinis), mat gilintis į lietuvių mentalitetą jam pasirodo nereikalinga ir viskas nukertama fraze, jog lietuviai esą valstiečiai. Valstiečiai mes ar ne, bet savigarbos turim ir kelio dėl takelio nemetam (bent jau tie, kurie esam likę Lietuvoje).

Šaltinis: