Šarūnas Kalpokas

Teatro festivalis „Sirenos" ir OKT/Vilniaus miesto teatras jau šį mėnesį scenos meno mėgėjams pristatys vieno garsiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų - japonų režisieriaus Tadashi Suzuki spektaklį „Dionisas".

Šis spektaklis - savita Euripido dramos „Bakchantės" interpretacija, pagrįsta fizinio teatro principais, kai aktoriai maksimaliai pasikliauja kūno kalba.
70 metų T.Suzuki „Lietuvos ryto" skaitytojams papasakojo apie savo kūrybą ir požiūrį į teatrą.

- Esate aplankęs daugelį pasaulio šalių, bendradarbiavęs su daugybe garsių teatro menininkų. Kokios ryškiausios šiuolaikinio teatro tendenci jos?

- Didžiausia šiuolaikinio teatro yda - neturėjimas ar nežinojimas, ką pasakyti žmonėms. Būtent dėl to šiandien itin sunku sukurti ir išlaikyti vieningą teatro kolektyvą: kai nėra didžiojo tikslo, teatro žmonės tampa vis tingesni. Ši problema egzistuoja visame pasaulyje. Kam nuolat treniruoti kūną, kam save tobulinti, jei iš esmės tam nematai priežasties?

Todėl teatras pamažu tampa verslo įstaiga. Baisiausia, kad ir visuomenės dėmesio daugiausia sulaukia ta teatro meno kryptis, kurios svarbiausias uždavinys - duoti pelną. Mūsų trupė Japonijoje vadinama karinga. Tam tikra prasme tai - tiesa. Juk mūsų tikslas - pakeisti savo krašto kultūrinę ir net politinę, socialinę situaciją. Teatras neteko savo esmės. Konkrečios šalies teatras jau nebeatspindi dvasinės ir emocinės visuomenės būklės, tad privalome teatrui sugrąžinti ankstesnę jo galią. Tai ir yra mano tikslas.

- Esate teigęs, kad visas pasaulis - ligoninė, o žmonės - pacientai.

- Manau, svarbiausia - neįtikėti nuomone, kad žmogus iš prigimties yra sveikas, o suserga tik vėliau ir netikėtai. Iš tiesų jam visada kažkas negerai, o liga nuolat plinta ir stiprėja.

Pasakysiu kitaip: žmogus, neabejojantis savo prigimtiniu teisumu, pasmerktas klysti. O tikėdami, kad esame netobuli ir klystantys, esame pasirengę klaidas taisyti ir iš jų mokytis. Būtina suvokti, kad visas pasaulis negaluoja. Mes sergame ir esame netobuli.

- Gal galėtumėte trumpai apibūdinti šiandienę Japonijos teatro kultūrą? Kuo ji skiriasi nuo europietiškosios?

- Be abejo, teatro kultūra Japonijoje - gerokai konservatyvesnė nei čia. Alternatyviojo teatro tradicija ten sunkiai prigyja. Tačiau daug dirbu svetur, o mano spektakliuose neretai vaidina aktoriai iš užsienio, tad mano teatre neišvengiamai susiduria skirtingos mokyklos ir pasaulėžiūros.

Tačiau japonų publika menkai susipažinusi su Vakarų teatro šedevrais. Šia prasme ne itin raštingi daugelis teatro kūrėjų, tad iš esmės šiandienį japonų teatrą galima pavadinti provincialiu.

Jūsų scenos menas patyrė skirtingų teatrinių kultūrų įtaką ir, kiek suprantu, yra gana atviras naujovėms ir eksperimentams. Gal šiuolaikinis japonų teatras jums bus šiokia tokia naujovė - tikiuosi būti priimtas ir suprastas.

- Nebijote dėl galimo kalbos barjero?

- Statydami spektaklį visada vienodai intensyviai dirbame su aktoriaus vokalinėmis ir fizinėmis savybėmis, ieškome veiksmo ir žodžio harmonijos. Viena esminių mano teatro ypatybių - didžiulis dėmesys muzikinei kalbos daliai. Būtent per kalbos muziką geriausiai reiškiasi žmogaus energija. O tai - universalu ir suprantama visiems.

- Meniniams ieškojimams skyrėte daugiau nei keturis savo gyvenimo dešimtmečius. Nejaučiate kūrybinio nuovargio?

- Į priekį pirmiausia stumia nepasitenkinimas savimi, noras būti kitokiam nei esu. Kai tave užvaldo tokie jausmai, vis giliau pasineri į kūrybą. Nesvarbu, ar esi stebėtojas, ar praktikas.

Nesu savimi patenkintas, nuolat dvejoju, kad gal vis dėlto nesu talentingas.

Šaltinis: