Šalyje laikas nuo laiko išdyksta naujas meno inkubatorius. Tačiau jų kiekybė savaime nelemia kokybės. Su kokiomis problemomis susiduria Lietuva, bandydama inkubuoti menus, ir ką galima būtų daryti kitaip?

Geriausiai žinomi ir daugiausiai nuveikę – pirmieji: „Menų spaustuvė“ ir Užupio inkubatorius, įkurti dar 2002 m. Vilniuje. Naujoji jų kūrimo banga, prasidėjusi 2008 m., ir vis dar tęsiasi. Turime nemažai pastatų, formaliai ar neformaliai inkubuojančių menus Vilniuje, Klaipėdoje, Anykščiuose, Alytuje, Šiauliuose ir kitur. Planuojama ir naujų.

Tačiau ar daugiau infrastruktūros reiškia daugiau turinio, t.y. meno? Šiuo metu rūpinamasi, kur bus inkubuojami menai, bet ne kas ir kaip bus inkubuojama. Prie tokių tendencijų prisidėjo ir dosnioji Europos Sąjunga, skirianti lėšas menų inkubatorių statybai, bet ne veiklai. 2009 m. spalio mėnesį nutarta, kad Lietuva, pasinaudodama ES pinigais, parems devynių meno inkubatorių rekonstravimą. Tam planuojama išleisti 68,6 mln. litų. Kiekvienam būsimam ar jau esamo inkubatoriaus plėtrai bus skirta nuo 2 iki 9 mln. litų, pvz.  buvęs tabako fabrikas Klaipėdoje gaus 9 mln. litų, H. Raduškevičiaus rūmai – virš 7 mln. ir pan.

Kiek naudingos bus šios investicijos? Projektai gali atrodyti įspūdingai „ant popieriaus“, tačiau ar sugebės projektus pateikusios įmonės įsisavinti lėšas ir sudaryti gerą terpę pradedantiems kūrėjams – nėra aišku. Gal vertėtų sutikti su Danu Arlausku, teigiančiu, kad lėšų turėtų gauti ne bet kas, o tie, kurie turi konkrečius susitarimus su verslo pasauliu.

Kita bėda – valdininkų požiūris į menų inkubatorius kaip į vienintelę erdvę kūrybinėms industrijoms plėtotis. Štai Kultūros ministerijos Kūrybinių industrijų skatinimo strategijoje užsimota: „padėti formuoti kūrybinių industrijų plėtrai palankią aplinką“, o uždavinio įgyvendinimo priemonėse minima tik parama infrastruktūrai, t. y. vis tiems patiems inkubatoriams. Bet argi tai vienintelė priemonė? Pavyzdžiui, valstybė galėtų įsteigti kultūros ir verslo bendradarbiavimo apdovanojimą, sudaryti palankesnes mokesčių ir socialinio draudimo sąlygas kultūros srities darbuotojams ir t.t.

Kuomet pareigūnai dalyvauja pinigų skirstyme iškyla kultūros politizavimo, kultūrininkų skirstymo į savus ir nesavus grėsmė. Juolab, kad beveik visų jau egzistuojančių menų inkubatorių steigėjos yra savivaldybės, ir kiekviena – su savais prioritetais ir „pageidavimais“. Pasak meno vadybininkės Elonos Lubytės, menininkų bendruomenės turėtų vienytis natūraliu būdu „iš apačios“, o ne „iš viršaus“, investuojant lėšas ne į inkubatorių erdves renovuojantį statybų sektorių, o į kūrybinį produktą ar paslaugą.

2008 m. atliktoje galimybių studijoje „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ įvardinta nemažai menų inkubatorių problemų. Viena svarbiausių – menų inkubatorių vadovų kvalifikacijos trūkumas, asmeninių interesų „stūmimas“, sustabarėjęs mąstymas. Dėl šių priežasčių inkubatorių veikla apsiriboja vietinėmis iniciatyvomis siauruose ratuose, neieškoma naujų finansavimo ir bendradarbiavimo galimybių su verslo įmonėmis.

Tiesa, kad verslo ir kultūros sektorių darbuotojams sunku rasti bendrą kalbą. Jie yra tarsi iš skirtingų pasaulių: verslininkai – konkretūs ir dalykiški, menininkai – individualistai, dažnai nemokantys kalbėti skaičių kalba. Nenuostabu, kad studijos kūrėjai siūlo į meno inkubatoriaus paslaugų paketą įtraukti psichologo ir sociologo konsultacijas – kad padėtų susikalbėti.

Toje pačioje studijoje kritikuojami ir meno inkubatorių atrankos kriterijai. Štai vienas jų: „Menų inkubatorius būtų įrengiamas apleistuose, ankstesnę paskirtį praradusiuose industrinuose arba kultūros paveldo statiniuose“. Tai formuoja priešiškumą tarp pastato paskirties ir funkcionalumo, nes meno inkubatoriui reikalingi modernūs technologiniai sprendimai, kurie ne visada įmanomi ne tam tikslui sukurtame pastate.

Abejonių kelia ir reikalavimas meno inkubatoriui išsidriekti per ne mažiau nei 1 500 kv. m plotą. Žinoma, kad didelėse erdvėse veikia daug mažų subjektų, o administracija, sudaryta iš keleto personalijų, daro įtaką po jų „stogu“ esantiems subjektams. Iš čia – subjektyvumo, konservatyvumo ir stereotipinio mąstymo grėsmė. Tyrimais įrodyta, kad mažesniame kolektyve lengviau sukurti teigiamą psichologinę, emocinę ir kūrybinę terpę. Kartais ją galima sukurti ir Internete, kas irgi siūloma studijoje kaip alternatyva: formuoti nuo konkrečios vietos atsietus kūrybinius inkubatorius virtualioje erdvėje.

Atšiauraus lietuviško socialinio klimato sąlygomis inkubuoti meną yra ne prabanga, o būtinybė, todėl pati jų idėja, be abejo, verta dėmesio. Tačiau paramos būdai turėtų būti balansuojami nuosekliau ir atidžiau, kad naudos iš jos turėtų tiesioginiai recipientai, o ne tik statybų verslo vilkai.