Dviejų didžiulių autoritarinių režimų 2012 metais laukia lyderių kaita ir tai, ko gero, jau nieko nebestebina. Si Dzinpingas (Xi Jinpingas) pakeis Hu Dzintao (Hu Jintao) Kinijos prezidento poste, o Rusijoje Vladimiras Putinas paskelbė, kad jis esą atsiims valstybės vadovo poziciją iš Dmitrijaus Medvedevo.

Visgi pasaulio demokratijose politiniai scenarijai šiais metais yra mažiau nuspėjami. Nikola Sarkozi laukia sudėtinga perrinkimo kampanija Prancūzijoje, o Barako Obamos – Jungtinėse Valstijose.

Per 2008 metų Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus spauda paskelbė, kad B. Obama nugalėjo, nes turėjo charizmą – ypatingą galią, sukeliančią susižavėjimą ir ištikimybę. Jeigu taip, kodėl jo perrinkimas nėra aiškus, nors praėjo tik ketveri metai? Kyla klausimas, ar lyderis gali prarasti savo charizmą? Ar ji priklauso nuo individo, ar nuo jo sekėjų, o gal tiesiog nuo situacijos?

Charizmą itin sunku greitai apibrėžti, nes labai nedaug žinoma, kas yra charizmatiški lyderiai. Pasak Amerikos politinio konsultanto Dicko Morriso, charizma yra apgaulingiausia iš visų politinių savybių, nes realybėje ji neegzistuoja, ji yra tik mūsų suvokime. Šį bruožą tiesiog priskiriame, kai politikas jo nusipelno sunkiu darbu ir geromis idėjomis, pvz., verslo spauda dažnai apibūdina generalinius direktorius kaip charizmatiškus tada, kai reikalai klostosi palankiai, tačiau ši savybė dingsta, kai pelnas sumažėja.

Politologai bandė sukurti savotiškas charizmos svarstykles, kurios padėtų nuspėti balsavimų rezultatus ar prezidentų reitingus, bet jų pastangos vaisių nedavė. Net ir charizmatiškais laikomų prezidentų populiarumas kartais smarkiai krinta, o kai kurių vadovų nesėkmės priežastimi įvardijamas būtent charizmos trūkumas. Vis dėlto net tokie garsūs oratoriai kaip Franklinas Ruzveltas ir Ronaldas Reiganas negalėjo kliautis vien charizma, kad įgyvendintų savo programas.

Charizmą daug lengviau apibūdinti po tam tikrų įvykių. Šia prasme sąvoka yra tarsi besisukanti ratu. Tai tarsi „mandato iš dangaus“ sąvoka: imperatoriai valdo, nes jie ją turi, o nuverčiami todėl, kad ją prarado. Tačiau niekas negali nuspėti, kada tai nutiks. Po tam tikrų įvykių sakoma, kad modernus politinis lyderis turi charizmą, bet daug sunkiau ją naudoti siekiant nuspėti, kas bus tas sėkmingasis lyderis.

Tiesą sakant, charizma yra miglotas asmeninio magnetizmo sinonimas. Žmonės skiriasi savo gebėjimais patraukti kitus ir jų patrauklumas priklauso tiek nuo įgimtų bruožų, tiek nuo išmoktų įgūdžių, tiek nuo socialinio konteksto. Per 2008 metų rinkimus amerikiečiai jautėsi nusivylę G. W. Bušo administracijos karu Irake, o likus dviem mėnesiams iki balsavimo kilo dar ir finansų krizė. O štai B. Obama buvo patrauklus jaunas kandidatas, sugebantis įtaigiai kalbėti ir teikiantis viltį ateičiai. Dar ir dėl aplinkybių B. Obama įgijo charizmatiško lyderio reputaciją. Visgi rinkimai ir bus išbandymas jo charizmai.

Šaltinis: Geopolitika.lt, project-syndicate.org